Apie kelio ženklus
Lietuvoje, pirmieji kelio ženklai atsirado po 1930 m. spalio 1 d., kai prezidentas Antanas Smetona pasirašė Tarptautinę motorinio transporto konvenciją, geriau žinomą kaip Vienos konvencija dėl kelio ženklų ir signalų. 1932 m. buvo teisiškai reglamentuotas kelio ženklų rinkinys, o 1940 m., po okupacijos, Lietuvoje buvo priimtos sovietinės kelių eismo taisyklės ir kelio ženklai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kelio ženklų dizainas iš esmės liko nepakitęs.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., kiekviena iš 15 posovietinių valstybių priėmė savo kelio ženklinimo standartus. Valstybės automatiškai tapo Vienos konvencijos dėl kelio ženklų ir signalų visateisėmis narėmis. Daugelis iš jų perėmė kelio ženklus su tam tikrais pakeitimais naudotus Sovietų Sąjungoje, išskyrus Latviją ir Estiją, kur naudojami kitokios išvaizdos kelio ženklai. Latvija ir Estija turi savo kelio ženklus, kurie išoriškai labai skiriasi nuo sovietinių.
Vienos konvencija leidžia tam tikras variacijas, pavyzdžiui, pavojaus ženklai gali būti trikampio arba kvadrato formos, o kelio ženklinimas gali būti baltos arba geltonos spalvos. Nors dauguma JT narių nėra ratifikavusios visos sutarties, joje įtvirtinti ženklai ir teisiniai principai sudaro eismo teisės pagrindą daugelyje vietų.
Tik nuo 2014 m. Lietuvos kelio ženklų dizainas šiek tiek pakito, pvz. ženklas įrengiamas greičio ribojimo vietoje, anksčiau, greičio ribojimo kalneliams nurodyti buvo naudojamas ženklas „Nelygus kelias“.
Taip pat pradėtas naudoti kelio ženklas „greitkelis”, mėlyname fone, vis dažniau keičiantis sovietinį žalio fono greitkelio kelio ženklą.
